Apie ligas

Kalbos ir kalbėjimo, skaitymo ir rašymo sutrikimai

Kalbos ir kalbėjimo, skaitymo ir rašymo sutrikimai

Logoterapeuto konsultacijos ir užsiėmimai teikiami, esant šiems kalbos ir kalbėjimo, skaitymo ir rašymo sutrikimams:

  1. Dislalija
  2. Dizartrija
  3. Alalija
  4. Artikuliacinė dispraksija
  5. Rinolalija
  6. Kalbos neišsivystymas bei sulėtėjusi kalbos raida
  7. Mikčiojimas
  8. Disfonija
  9. Vaikų afazija
  10. Specifinė kalbos raida
  11. Skaitymo (disleksija) ir rašymo (disgrafija) sutrikimai

Kalbos sutrikimų apibrėžimai:

1. Dislalija (šveplavimas) – garsų tarimo sutrikimas, nustatomas esant normaliai klausai ir nesutrikusiai periferinio kalbos aparto inervacijai.
Dislalijai būdingos pastovios priebalsių tarimo klaidos (keitimas, praleidimas, iškraipymas).
Dislalija pagal kilmę yra kelių rūšių: funkcinė (fonetinė artikuliacinė) ir kognityvinė – lingvistinė (fonologinė : fonemininė akustinė).  Foneminę akustinę dislaliją dažnai lydi kalbos mokymo(si) sunkumai, specifiniai mokymo(si) (skaitymo, rašymo) sutrikimai – disgrafijos, disleksijos.

2. Dizartrija garsų tarimo sutrikimas, kurį sąlygoja artikuliacinio aparato, balso produkavimo ir kvėpavimo aparato inervacijos nepakankamumas.

Dizartijai būdingos pastovios balsių ir priebalsių tarimo klaidos (netikslus dvibalsių ir balsių tarimas, priebalsių iškraipymas, praleidimas, kietųjų priebalsių minkštinimas, skardžiųjų priebalsių duslus tarimas), netikslus priebalsių samplaikų tarimas, nuovargis kalbėjimo metu. Vaikams, kuriems nustatoma dizartrija, paprastai nustatomi ir bendrosios motorikos sutrikimai, pasireiškiantys galūnių pareze arba paralyžiumi, neretai kartu būna ir ataksija, pasireiškianti judesių netikslumu, neharmoningumu, nerangumu. Bendrosios ir smulkiosios motorikos sutrikimas, kalbos sutrikimo lygmuo ir ugdymo(si) sunkumai priklauso nuo judesio ir padėties sutrikimo sudėtingumo bei vaiko intelektinių galių, kompensacinių galimybių.

Dizartrijos skirtomos į kelias grupes, priklausomai nuo kalbos sutrikimų raiškos. Dizartrijos gali būti priskiriamos funkcinių, fonologinių arba kalbos neišsivystymo sutrikimų grupei.

3. Alalija – visos kalbos sistemos neišsivystymas, esant normaliai klausai ir intelektui, dėl kalbos zonų pažeidimo galvos smegenų žievėje nėštumo, gimdymo metu arba ankstyvoje vaikystėje. Skiriamos kelių rūšių alalijos, ir jos gali pasireikšti didele įvairove simptomų: garsų, panašių pagal artikuliacinę padėtį, painiojimu, sukeitinėjimu, praleidimu, žodžių skiemenų praleidimu, galūnių netarimu, žodžių sutrumpinimu, panašiai skambančių žodžių neskyrimu, aplinkinių kalbos supratimo sunkumais (gali sunkiai suprasti net elementariausias instrukcijas, klausimus), žodžių atpažinimo sunkumais, pasireiškiančiu žodžio – vaizdo siejimo sunkumais, gali pasireikšti kalbos prozodikos (raiškumo, ritmiškumo, intonacijos) trūkumais.

Vaikams, kuriems nustatomas šis kalbos sutrikimas, stebima dėmesio garsiniams dirgikliams stoka, silpna girdimoji atmintis, nepastovus girdėjimo slenkstis, nepakankama klausos ir kitų pojūčių sąveika. Vaikai blogiau supranta greitą ir tylią kalbą, jie nenori bendrauti, linkę kalbą pakeisti gestais, mimika.

4. Artikuliacinė dispraksija – neurologinis kalbėjimo motorikos sutrikimas, apibūdinamas motorinio programavimo, tai yra kalbėjimo raumenų padėties atradimo, bei nuoseklių raumenų judesių, reikalingų kalbėjimo procesui, esant nepakitusiam raumenų tonusui, trūkumais. Artikuliacinės dispraksijos atveju motorinio programavimo, laiko pajautimo ir sensomotorinės koordinacijos trūkumai yra pagrindiniai.

Vaikams, kuriems nustatoma artikuliacinė dispraksija, labai sudėtinga atrasti fonemos (garso) artikuliacinę npadėtį, nepavyksta valingai ištarti (paprašius) izoliuoto garso ar kelių garsų junginio, nors kitais atvejais šis garsas ištariamas teisingai; vaiko kalbėjimo raida yra sutrikusi; garsų tarimo klaidų daugėja ilgėjant kalbėjimo turiniui; garsų tarimo klaidos yra nepastovios.

Vaikų artikuliacinė dispraksija yra identifikuojama išskiriant šiuos tris esminius požymius:
1)    nepastovius priebalsių ir balsių tarimo trūkumus, išryškėjančius pakartojant tuos pačius skiemenis ar žodžius;
2)    užsitęsiančius ar nutrūkstančius judesius, jungiant garsus ar skiemenis;
3)    prozodijos trūkumus, pasireiškiančius netinkamu žodžių ar frazių loginiu kirčiavimu.

5. Rinolalija (organinis hipernosinumas, dar vadinamas kaip kalbėjimas pro nosį) – tai patologinis balso tembro ir garsų tarimo pasikeitimas, kurį nulemia anatominiai ir funkciniai periferinio kalbos aparto pažeidimai: gomurio nesuaugimai, viršutinės lūpos nesuaugimas, pakitimai nosyje ar nosiaryklėje, minkštojo gomurio funkcijos sutrikimas. Būdingiausi požymiai: nukenčia burninių priebalsių (ypač sprogstamųjų, pučiamųjų garsų ir afrikatų) tarimas, ryškūs tonacijos (balso stiprumo) ir rezonavimo (hipernosinumas) trūkumai, būdinga dantų ir skandžio deformacija.

6. Kalbos neišsivystymas (skiriami nežymus, vidutinis, žymus) –  tai kalbos sutrikimas, apimantis visos kalbos sistemos grandžių neišlavėjimą: sutrikdytą garsų tarimą, foneminės klausos sutrikimą, žodyno skurdumą, gramatinės kalbos sandaros, rišliosios kalbos nepakankamą susiformavimą. Paprastai vaikams iki 4 – 5 m.  kalbos neišsivystymas nustatomas retai. Nustatyti šiam sutrikimui tokiame amžiuje būtinos itin aiškios priežastys, todėl dažniausiai vartojama sulėtėjusios kalbos raidos sutrikimo sąvoka, kuri taip pat apibūdinama, kaip kalbos raidos (visos kalbos sistemos) pavėluotas vystymąsis ankstyvajame vaiko amžiuje.
Kalbos neišsivystimas yra vienas pagrindinių specifinių mokymosi sutrikimų priežasčių, kurie  sąlygoja skaitymo (disleksijų), rašymo (disgrafijų), užsienio kalbų mokymosi, matematikos mokymosi sunkumus.

7. Mikčiojimas (sklandaus kalbėjimo sutrikimas) – kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kada išsakant mintis atsiranda kalbos organų traukuliai, dėl to sutrinka bendravimas. Sklandaus kalbėjimo sutrikimas dažniausiai išryškėja 2 – 5 gyvenimo metais.
Neretai kartu su kalbėjimo užsikirtimais stebimi ir lydimieji judesiai – nevalingi veido mimikos judesiai, šniurkščiojimas nosimi, rankų mostai, trūkčiojimas pečiais, bei skiemenų ar garsų įterpimas į kalbą.

Mikčiojimas konstatuojamas kaip neurozinis sutrikimas,  ar kaip vieningos koordinacijos tarp balso, kvėpavimo ir artikuliacijos nebuvimas. Ši diskoordinacija sukelia trūkčiojimus kalbos aparate. Pagal šiuos trūkčiojimus skiriamos mikčiojimo formos: kloninė, toninė ir mišri.

8. Disfonija – tai  dalinis balso sutrikimas dėl anatominių ar funkcinių balso aparato pasikeitimų. Disfonija pasireiškia tonacijos grubumu, pridusimu, gergždimu, čaižumu. Dažnai esant  tokiems pakitimams balsas yra žemas. Viena iš disfonijos formų yra fonastenija, kuriai būdingas tonacijos sutrikimas, atsiradęs dėl balso aparto nuvargimo. Balso patologija gali būti susijusi su tokiais kalbos sutrikimais kaip afazija, dizartrija,  rinolalija, mikčiojimas.

9. Vaikų afazija – tai susiformavusios kalbos išnykimas, kuris pasireiškia dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje. Esant  afazijai sutrinka kalbėjimas (garsų tarimas, prozodika), kalbos supratimas, skaitymas,  rašymas, skaičiavimas, gali būti kalbos padargų raumenų tonuso sutrikimai.  Išlieka normali klausa.

10. Specifinė kalbos raida –  šiuo terminu apibūdinama  netipinė kalbos raida, kuri nustatoma vaikams, turintiems negalių: raidos (sutrikusio intelekto, įvairiapusių raidos sutrikimų), sensorinių (klausos, regos sutrikimų), fizinių funkcijų (judesio ir padėties sutrikimų) ir kitų sveikatos sutrikimų (lėtinių neurologinių sutrikimų), kurių kilmė gali būti biologinė. Dažnai specifinė kalbos raida sąlygoja įvairaus pobūdžio mokymosi sunkumus bei sutrikimus.

11. Disgrafija – specifinis rašymo sutrikimas. Disgrafija traktuojama kaip rašymo kodavimo operacijų: rišlaus teksto bei atskiro sakinio vidinio programavimo gramatinio apiforminimo, fonemų parinkimo, foneminės analizės trūkumai. Pagrindinis disgrafijos požymis -  žodžių struktūros klaidos: praleidinėjamos, pakeičiamos kitomis ir sukeičiamos vietomis raidės, skiemenys, prirašomos nereikalingos raidės, sujungiami du žodžiai į vieną, žodžio dalys rašomos atskirai. Gali būti ir grafinių klaidų: panašių raidžių sukeitimų, raidžių elementų pakeitimų, raidžių iškreipimų. Dažnai vaikams, kuriems nustatoma disgrafija, ypač pradinėse klasėse, kyla sunkumų mokantis pažinti raides, jas įsiminti, jungti rašant į skiemenis, žodžius. Paprastai šie vaikai turi žodžių garsinės analizės, gramatinių (žodžių kaitymo, derinimo, valdymo, darybos, sakinių formulavimo) sunkumų.

12. Disleksija – specifinis skaitymo sutrikimas, nustatomas vaikams, turintiems normalų intelektą, geras socialines, kultūrines sąlygas. Disleksija siejama su sunkumais, susijusiais su mokymusi skaityti sklandžiai ir su tiksliu suvokimu. Disleksijai priskiriami ir sunkumai  su: fonologiniu supratimu, dešifravimu, apdorojimo greičiu, ortografiniu (rašymo) kodavimu, „dirbančiąja“ atmintimi, kalbos įgūdžių arba verbalinio suvokimo ir greito automatizuoto įvardijimo sunkumais.

Disleksijų simptomatika: sunkiai įsimenamos raidės, sukeitinėjamos jos pagal akustinį garsų ir grafinį raidžių panašumą, skaitymas paraidžiui, nemokėjimas sujungti raidžių į skiemenis, priebalsių jų samplaikose praleidimas, nereikalingų raidžių pridėjimas, sukeitimas jų vietomis, pakeitimas kitomis, skiemenų sukeitimas vietomis, blogas perskaitytų žodžių, sakinių, teksto suvokimas. Vėlesniuose skaitymo etapuose būdingi agramatizmai, sukeičiamos galūnės, blogai derinami žodžiai. Skaitymo įgūdžiai sunkiai automatizuojami, ilgai išlieka lėtas skaitymo tempas, neraiškus skaitymas.

Disleksijų ir disgrafijų yra daug rūšių. Jos nustatomos pagal kalbos sutrikimų, pažinimo procesų sutrikimų ar neišlavėjimo pobūdį, regimojo, kinestezinio, motorinio sutrikimo ar neišlavėjimo pobūdį.